Indija Įsikūrusios darbo migracijos iš Indijos pavyzdys taip pat iliustruoja dvipusį devynioliktojo amžiaus pasaulio pobūdį. Tai buvo greitesnio ekonomikos augimo pasaulis, taip pat didelė kančios, didesnės pajamos vieniems, o kitiems – skurdas, kai kuriose srityse technologinė pažanga, kitose – naujos prievartos formos.
Devynioliktame amžiuje šimtai tūkstančių Indijos ir Kinijos darbininkų išvyko dirbti į plantacijas, kasyklose ir kelių bei geležinkelio statybos projektuose visame pasaulyje. Indijoje įdarbinti darbininkai buvo pasamdyti pagal sutartis, kurios pažadėjo grįžti į Indiją po to, kai jie penkerius metus dirbo savo darbdavio plantacijoje.
Dauguma Indijos įdarytų darbuotojų atvyko iš šių dienų Rytų Utar Pradešo, Biharo, Centrinės Indijos ir sausų Tamil Nadu rajonų regionų. Devyniolikto amžiaus viduryje šie regionai patyrė daugybę pokyčių, kuriuos gamina iš karto, sumažėjo, žemės nuomos mokesčiai buvo pakilę, žemė buvo išvalytos kasykloms ir plantacijoms. Visa tai paveikė. Neturtingiems gyvenimams: jie nesumokėjo savo nuomos, tapo labai įsiskolinusi ir buvo priversti migruoti ieškant darbo.
Pagrindinės Indijos įkalintų migrantų tikslai buvo Karibų salos (daugiausia Trinidadas, Gajana ir Surinamas), Mauricijus ir Fidžė. Arčiau namų, tamilų migrantai nuvyko į Ceiloną ir Malają. Įspūdingi darbuotojai taip pat buvo įdarbinti arbatos plantacijose Assame.
Įdarbinimą atliko darbdaviai, kuriuos užsiėmė agentai ir sumokėjo nedidelę komisiją. Daugelis migrantų sutiko imtis darbo tikėdamiesi išvengti skurdo ar priespaudos savo namų kaimuose. Agentai taip pat viliojo būsimus migrantus, pateikdami melagingą informaciją apie galutines vietas, kelionių būdus, darbo pobūdį ir gyvenimo bei darbo sąlygas. Dažnai migrantams net nebuvo sakoma, kad jie turi pradėti ilgą jūros kelionę. Kartais agentai net priverstinai pagrobė mažiau norinčius migrantus.
Devynioliktojo amžiaus įtrauka buvo apibūdinta kaip nauja vergijos sistema “. Atvykę į plantacijas darbininkai nustatė, kad sąlygos skiriasi nuo to, ką įsivaizdavo. Gyvenimo ir darbo sąlygos buvo atšiaurios, ir buvo nedaug teisinių teisių.
Tačiau darbuotojai atrado savo išgyvenimo būdus. Daugelis jų pabėgo į dykumą, nors, jei sugauna, jie buvo grūsti griežtai bausmėms. Kiti sukūrė naujas individualios ir kolektyvinės saviraiškos formas, sumaišydami skirtingas kultūrines formas, senas ir naujas. Trinidade kasmetinė „Muharram“ procesija buvo paversta riaušių karnavalu, vadinamu „Hosay“ („Imam Hussain“), kuriame prisijungė visų rasių ir religijų darbuotojai. Panašiai taip pat sakoma, kad protesto religija apie rastafarianizmą (išgarsėjo Jamaikos reggae žvaigždė Bobas Marley) taip pat atspindi socialinius ir kultūrinius ryšius su Indijos migrantais su Karibų jūra. „Chutney Music“, populiari Trinidade ir Gajanoje, yra dar viena kūrybinga šiuolaikinė šiuolaikiška patirties požymių išraiška. Šios kultūrinės sintezės formos yra pasaulinio pasaulio kūrimo dalis, kur daiktai, iš skirtingų vietų, susimaišo, praranda savo pirmines savybes ir tampa visiškai nauju.
Dauguma įdarytų darbuotojų pasiliko pasibaigus jų sutartims arba po trumpo rašybos Indijoje grįžo į savo naujus namus. Todėl šiose šalyse yra didelės Indijos žmonių žmonių bendruomenės. Ar girdėjote apie Nobelio premijos laureatą rašytoją prieš Naipaulą? Kai kurie iš jūsų galbūt sekė Vakarų Indijos krikdemų Shivnarine Chanderpaul ir Ramnaresh Sarwan išnaudojimus. Jei susimąstėte, kodėl jų vardai skamba miglotai, indėnai, atsakymas yra tas, kad jie yra kilę iš įsitvirtinusių „darbo migrantų iš Indijos.
Nuo 1900 -ųjų Indijos nacionalistų lyderių pradėjo prieštarauti įbrėžtos darbo migracijos sistemai kaip įžeidžiančiai ir žiauriai. Jis buvo panaikintas 1921 m. Vis dėlto keletą dešimtmečių po to Indijos pasenusių darbuotojų palikuonys, dažnai laikomi „Coolies“, liko nemaloni mažuma Karibų salose. Kai kurie ankstyvieji Naipaulo romanai užfiksuoja jų praradimo ir susvetimėjimo jausmą.
Language: Lathuanian