Mesti Indijos judėjimą

„Cripps“ misijos nesėkmė ir Antrojo pasaulinio karo padariniai sukėlė plačiai paplitusį nepasitenkinimą Indijoje. Tai paskatino Gandhiji pradėti judėjimą, kuriame raginama visišką Britanijos pasitraukimą iš Indijos. 1942 m. Liepos 14 d. Kongreso darbo komitetas, susitikime Wardhoje, priėmė istorinę „pasitraukimo Indijos“ rezoliuciją, reikalaudama nedelsiant perduoti valdžią indėnams ir pasitraukti iš Indijos. 1942 m. Rugpjūčio 8 d. Bombėjuje visos Indijos Kongreso komitetas patvirtino rezoliuciją, kuri reikalavo nesmurtinės masinės kovos kuo platesniu mastu visoje šalyje. Būtent šia proga Gandhiji pasakė garsųjį kalbą „Do arba Die“. Kvietimas „mesti Indiją“ beveik pritraukė valstybinę mašiną didelėje šalies dalyse, nes žmonės savanoriškai metė save į judėjimo storą. Žmonės stebėjo hartalius, o demonstracijas ir procesijas lydėjo nacionalinės dainos ir šūkiai. Judėjimas buvo tikrai masinis judėjimas, kuris į savo daugybę paprastų žmonių, būtent studentų, darbuotojų ir valstiečių. Jame taip pat buvo aktyvus lyderių dalyvavimas, būtent Jayprakash Narayan, Aruna Asaf Ali ir Ram Manohar Lohia bei daugelis moterų, tokių kaip Matangini Hazra Bengalijoje, Kanaklata Barua Assam ir Rama Devi mieste Odisha. Britai reagavo daug jėgų, tačiau judėjimo slopinimas užtruko daugiau nei metus.   Language: Lathuanian